Kas yra narcizas? Dar kartą. Trumpai.
Dažnai girdime ar skaitome apie narcizinę asmenybę, ir pakankamai dažnai ši informacija nebūna teigiama. Populiarioji žiniasklaida ir lengvo turinio psichologinės knygos neretai pateikia mums neigiamą narcizinės asmenybės vaizdą. Kad tai neva yra ypač nejautrūs, stokojantys empatijos asmenys, kuriems svarbiausia yra jų įvaizdis, valdžia, garbė, įtaka, galia, kad jiems tiesiog nerūpi aplinkiniai žmonės, jie juos vertina kaip savo poreikių patenkinimo objektus, gal net lyg negyvus objektus. Kad jie yra arogantiški, savimylos, daugiausia dėmesio skiriantys savo ego ir savęs įtvirtinimui šiame pasaulyje. Kad jie nejautrūs, neturi moralės kodekso, tiesiog beveik nebe žmonės. Ir jeigu skaitome ar girdime tokį vertinimą, paprastai čia kalbama apie psichopatinės asmenybės bruožus.
Narcizinės asmenybės spektras
Taip, reikia pripažinti, kad narcizinė asmenybė gali turėti panašumų į psichopatinę asmenybę, viename narcizinės asmenybės spektro gale gali pasireikšti tokie asmenybės bruožai. Gal būt ne taip stipriai išreikšti, kaip aprašyta pirmiau, bet kai kurie gali. Bet čia tikrai nėra visas narcizinės asmenybės vaizdas.
Narizinės asmenybės sprektras yra gana platus, kitame jo gale gali būti labai jautrūs, pažeidžiami žmonės, bijantys aplinkinių nuomonės, dvejojantys dėl savo vertės, kenčiantys, bijantys viešumos, saviraiškos. Nes ką kiti pagalvos, kaip aš čia atrodysiu. Ir tai yra taip vadinami plonaodžiai narcizai.
Bet vis dėlto, kokia yra narcicinės asmenybės esmė?
Paprastai tai yra asmenys su sudėtinga istorija, kuriems pritrūko palankių sąlygų ir artimų žmonių dėmesio, atspindėjimo, jie buvo nematomi, negirdimi, negalėjo pajausti, kas jie yra, ko nori, kokie jų poreikiai, tikrieji poreikiai, gal būt buvo patirtos psichologinės traumos. Trumpai tariant, tikroji jų savastis, tikrasis aš negalėjo vystytis, augti ir teikti jausmą, kad aš esu pakankamas, kad esu geras, nuostabus toks, koks esu. Ir taip atsitikus, vietoj autentiško aš jausmo, žmogaus viduje augo netikrasis aš, įsivaizduotas, gynybiškas, tai toks idealus savęs vaizdas, koks aš esu herojus, koks šaunus ir stiprus, gražus, sėkmingas, ir t.t.
Toks išpūstas savęs vaizdas, lyg gražus paveikslas. Ir mes matome tokias savybes, kituose ir gal net savyje, kad noriu atrodyti geresnis nei galbūt esu, kad gal esu gražesnis nei kaimynas, turtingesnis nei Jonas, protingesnis nei Petras. Ir visa ta saviapgaulė ir įvaizdis yra tam, kad nebūtų taip skausmingas jausti tą viduje esantį mažą silpną pasislėpusį menkos savivertės žmogelį, tą sumažintą savęs vaizdą, kurį būtinai turi kiekvienas narcizas ir jį labai slepia ar apskritai nieko apie jį nenori žinoti. Visą savo energiją žmogus sąžiningai yra nukreipęs savo įvaizdžio tobulinimo link.
Narcizinės asmenybės santykiai
Kitas dalykas yra santykiai su kitais. Dažnai narcizinė asmenybė yra susifokusavusi į savo poreikių patenkinimą, energija nukreipta ne į kitus, o į save. Ir tai suprantama, juk ką gali duoti, jei iš esmės nieko savo autentiško ir neturi. Ir tas gyvybiškai svarbus poreikis patenkinti savo poreikius atsispindi tarpusavio santykiuose. Kiti žmonės narcizinei asmenybei nori nenori tarnauja jų poreikių patenkinimui. Šalia tokio žmogaus dažnai gali imti ir pasijusti išnaudotas, kad ir labai subtiliai. Ir tuomet kyla sunkumų mezgant santykius. Kol kitas yra naudingas, aš su juo, jeigu nebenaudingas, einu ieškoti kito.
Narcizinė asmenybė – kas po tuo slepiasi?
Matote, narcizinė asmenybė yra apie savivertę, apie vienatvę, vidinį skausmą, nerimą, apie nepakankamumo jausmą, tuštumo jausmą, apie kitų nuomonės sureikšminimą, nuolatinį tikrinimą, ar aš pasauliui patinku, ar manasis įvaizdis tvarkoj, o gal kokią detalę jau reikia pulti tobulinti, apie nuolat lydinčią gėdą. Bet ne apie autentiškus santykius, ne apie aš ir tu lygiavertį gyvą santykį, kuriame yra mainai, draugystė, domėjimasis vienas kitu, pagarba, atsipalaidavimas, pagaliau meilė.
Tad kyla klausimas, o kurgi tada tas mano tikrasis aš, kuris leistų man jaustis pakankamu, geru, koks esu, gražiu, koks esu, vertingu, koks, esu, priimti kitą, koks jis yra, nebenuvertinti ir nebeaukštinti kitų (arba savęs). Štai tai ir yra psichoterapijos uždavinys, pradėti ieškoti savo tikrojo aš, kas aš esu iš tiesų, ko aš noriu, apie ką svajoju, kokie mano jausmai, troškimai ir siekiai, apskritai apie ką aš esu šioje žemėje.
