Patyrinėkime, kas yra tas nerimas?
Nerimas turi daug veidų ir pavidalų. Jis gali būti vos vos jaučiamas, toks truputį nerimėlis, vidinis drebuliukas tam tikrose situacijose. Jis gali netrukdyti sėkmingai dirbti ir laimingai gyventi. Tiesiog gal būt žmogus yra jautresnis, labiau linkęs nerimauti. Tokių jautresnių žmonių mes visi tikrai pažįstame, o gal būt ir patys jais esame, ir tai yra nieko blogo. Jautresni žmonės pastebi daugiau gyvenimo niuansų ir spalvų, jie jautriau priima kitus žmones, perskaito detales, mato subtilumus. Tai gali būti nuostabi savybė.
Nerimo apibrėžimas – tai emocinė būsena, pasižyminti įtampa, susirūpinimu, baime ar neaiškiu grėsmės pojūčiu, dažnai lydima fizinių simptomų, tokių kaip padažnėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, dusulys, raumenų įtampa ar nemalonūs pojūčiai skrandyje. Skirtingai nei baimė, kuri paprastai yra atsakas į konkrečią ir aiškią grėsmę, nerimas dažniausiai siejamas su neapibrėžtumu ar būsimos grėsmės jausmu.
Psichodinaminis požiūris į nerimą:
Psichodinaminėje teorijoje nerimas laikomas nesąmoningo konflikto tarp vidinių norų ir gynybos mechanizmų rezultatu. Šie konfliktai gali kilti dėl pasąmoninių troškimų, kaltės, vidinių konfliktų ar neišspręstų praeities traumos patirčių. Nerimas šiuo atveju yra signalas, kad kažkas žmogaus viduje nėra suderinta, o gynybos mechanizmai nesugeba susidoroti su emocinėmis įtampomis.
Nereikia pamiršti, kad nerimas yra natūrali ir neišvengiama žmogaus būklė, kurios visiškai nejaučia tik miręs žmogus. Tam tikras nerimo lygis yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir būtinas adaptacijos procesams. Iš tiesų, nerimas yra evoliucijos metu išsivysčiusi reakcija, padedanti mums išgyventi, nes jis leidžia atpažinti potencialias grėsmes ir į jas reaguoti.
Vidutinis ar sveikas nerimo lygis skatina mus būti budriems, pasiruošti galimiems iššūkiams ar pavojams ir imtis prevencinių veiksmų. Pavyzdžiui, prieš egzaminą ar svarbų darbo susitikimą jaučiamas nerimas gali motyvuoti geriau pasiruošti, o tai padidina sėkmės tikimybę. Taip pat nedidelis nerimo jausmas padeda mums atidžiau vertinti neapibrėžtas situacijas ir spręsti problemas, kurios gali kelti pavojų.
Sunkumai iškyla tuomet, kai nerimas pradeda trukdyti mums gyventi. Jis pradeda atkreipinėti mūsų dėmesį, varginti mūsų kūną, trukdyti santykiams, varžyti žmogaus laisvę. Jeigu dėmesys ir mintys vis dažniau sukasi aplink nerimo temą, jeigu ją analizuojate, atidžiai stebite kūno pojūčius, vengiate tam tikrų situacijų ar bendravimo, sutrinka kasdienė veikla, susiaurėja interesai, tuomet tai jau tampa varginančia problema.
Nerimas – jausmas
Nerimo jausmas paprastai yra nukreiptas į ateitį. Mes nerimaujame dėl to, kas bus. Jeigu jūsų mintys nuklysta į ateitį, ją projektuoja, bando sukontroliuoti, nerimas būtinai bus šalia. Tad svarbu pastebėti savo mintis, pabandyti pradėti pažinti savo protą, ar jis iš tiesų toks nerimastingas, nuolat piešiantis liūdnus scenarijus. Kodėl jis vis nuklysta į ateitį? Ir kodėl jis toks nerimaujantis?
Kita vertus, nerimas dažnai būna susijęs su mūsų saugumo jausmu. Nesaugiai pasaulyje besijaučiantis žmogus dažnai nerimauja, o psichoterapija saugumo jausmui užaugti labai padeda.
Sunkiausia, ka nerimas išauga iki katastrofinio dydžio, taip vadinamų panikos priepuolių, kai prarandamas savęs kontrolės jausmas, iš vidaus veržiasi neregėto dydžio sunkiai apibūdinama jėga ar energija, ir tuomet žmogui atrodo, kad jis mirs arba išprotės, kad įvyks kažkas labai baisaus. Tai labai varginanti patirtis, tačiau ji yra nepavojinga nei mūsų psichikai, nei kūnui. Nuo panikos priepuolių nemirštama ir neišprotėjama, jie per 15-20 min. praeina savaime ir žmogus nusiramina. Tačiau tuomet atsiranda išgąstis, kad tokie dalykai gali pasikartoti, ir žmonės paprastai kreipiasi pagalbos į specialistus.
Panikos priepuoliai psichodinaminės teorijos požiūriu yra laikomi pasąmoninių konfliktų ir vidinės įtampos išraiška, kuri staiga prasiveržia į sąmoningą lygmenį, sukeldama stiprų emocinį ir fizinį diskomfortą. Tai vidinių įtampų staigi iškrova – lyg užsikimšusio vamzdžio staigus nutekėjimas arba lyg ugnikalnio išsiveržimas. Šie priepuoliai paprastai kyla iš giliai slypinčių jausmų, kurie yra užgniaužti arba nepakankamai įsisąmoninti, ir dažnai susiję su neišspręstais vidiniais konfliktais, praeities traumomis ar nerealizuotais troškimais.
Psichodinaminės teorijos požiūriu, panikos priepuolių priežastys gali būti šios:
Pasąmoninis konfliktas:
Dažnai panikos priepuoliai atsiranda, kai žmogaus viduje kyla pasąmoniniai konfliktai tarp norų, baimių ar vidinių gynybos mechanizmų. Pvz., žmogus gali turėti pasąmoninių troškimų, kurie nesutampa su jo sąmoningais įsitikinimais ar moralinėmis vertybėmis. Toks konfliktas gali kelti nerimą, kuris, neįsisąmonintas ir neužgniaužtas, staiga prasiveržia kaip panikos priepuolis.
Neišreikštos emocijos:
Žmonės, linkę slopinti emocijas, ypač pyktį, nusivylimą ar baimę, gali patirti panikos priepuolius kaip nesąmoningą reakciją į šias neišreikštas emocijas. Šios emocijos, užgniaužtos ilgą laiką, gali kauptis ir galiausiai pasireikšti stipriais fiziniais simptomais, tokiais kaip greitas širdies plakimas, dusulys ar baimės jausmas.
Ankstyvų santykių traumos:
Psichodinaminė teorija pabrėžia, kad ankstyvi santykiai su tėvais ar kitais reikšmingais žmonėmis gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus emociniam gyvenimui. Jei vaikas patyrė emocinę atskirtį, baimę arba nesaugumą, vėliau šios traumos gali pasireikšti kaip panikos priepuoliai suaugus. Nesąmoningas praeities išgyvenimų prisiminimas arba vidinė baimė dėl prarasto saugumo jausmo gali sukelti staigią panikos reakciją.
Gynybos mechanizmų susilpnėjimas:
Žmonės, kurie ilgą laiką remiasi gynybos mechanizmais, pavyzdžiui, slopinimu ar neigimu, kad išvengtų nemalonių emocijų, gali patirti panikos priepuolius, kai šie gynybos mechanizmai pradeda neveikti. Kai emocijos ir konfliktai tampa per stiprūs, kad juos būtų galima slopinti, jie prasiveržia netikėtai ir sukelia panikos priepuolį.
Perkėlimas ir pasąmoninis baimės jausmas:
Psichodinaminėje terapijoje taip pat analizuojama, kaip perkėlimo mechanizmas gali prisidėti prie panikos priepuolių. Žmogus gali perkelti neišspręstą baimę arba emocinį konfliktą iš praeities į dabartines situacijas, kurios objektyviai nėra pavojingos. Panikos priepuolis šiuo atveju yra perkelto konflikto pasireiškimas, susijęs su praeities traumuojančiomis patirtimis.
Grįžtant prie nerimo, didesnis ar mažesnis nerimas paprastai praneša, kad kažkas vyksta žmogaus viduje, kad jis gal būt kažko vengia ar neįsisąmonina, kad gal būt gyvena ne pagal savo prigimtį, kad gal būt yra uždaręs viduje kažkokius labai svarbius dalykus, gal būt linkęs per daug kontroliuoti ir save varžyti. Yra daug temų, kurias psichoterapijoje tyrinėjame kalbėdami apie nerimą. Jeigu nerimas jus vargina, ateikite į psichoterapiją.
