Psichoanalizė. Sigmundas Freudas.

Sigmundas Freudas yra viena iškiliausių XX a. psichologijos asmenybių, dažnai vadinamas „psichoanalizės tėvu“. Jo teorijos ir idėjos iki šiol daro didelę įtaką psichologijos, psichoanalizės, psichoterapijos, psichodinaminės psichoterapijos ir kitoms mokslo sritims. Nors nemažai Freudo idėjų yra evoliucionavę arba tobulinamos, jo indėlis į psichologijos mokslą neabejotinai išlieka be galo reikšmingas.

Freudo gyvenimas ir karjera

Sigmundas Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiburge, Moravijoje (dabartinė Čekija). Vėliau jo šeima persikėlė į Vieną, kur Freudas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Pradėjęs medicinos studijas, jis domėjosi neurologija ir greitai įsitraukė į psichinės sveikatos tyrimus. 1885 m. Freudas lankėsi Paryžiuje, kur stebėjo prancūzų neurologą Jeaną-Martiną Charcot, kuris tyrinėjo isteriją ir hipnozę. Šis susitikimas turėjo esminės įtakos Freudo teorijų atsiradimui.

1886 m. Freudas pradėjo savo privačią praktiką ir susidomėjo, kaip psichikos būklė veikia žmogaus elgesį. 1890-aisiais jis sukūrė psichoanalizę – gydymo metodą, paremtą kalbėjimu apie emocines ir psichologines problemas. Tai tapo revoliucine praktika psichiatrijos ir psichologijos srityse.

Psichoanalizė. Pagrindinės Freudo teorijos

Freudas išplėtojo daugybę teorijų apie žmogaus psichiką, iš kurių kelios tapo pagrindiniais psichoterapijos principais. Pagrindinės Freudo teorijos sąvokos:

Nesąmoningas protas (pasąmonė) – Freudas teigė, kad didžioji žmogaus psichikos dalis slypi už sąmoningo supratimo ribų. Jis manė, kad mūsų nesąmoningas protas veikia kasdienį elgesį, mąstymą ir emocijas, nors mes to tiesiogiai nesuvokiame.
Asmenybės struktūra – Freudas savo teorijoje žmogaus psichiką suskirstė į tris dalis: „Id“ (instinktai ir troškimai), „Ego“ (realybės principas) ir „Superego“ (moralės ir etikos vertybės). Jo nuomone, žmogaus elgesys yra nuolatinis balansavimas tarp šių trijų jėgų.
Psichoseksualinio vystymosi stadijos – Freudas manė, kad žmogaus asmenybė formuojasi pereidama vaikystės psichoseksualines stadijas. Jis identifikavo penkias pagrindines stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kurios, anot Freudo, daro įtaką žmogaus asmenybės bruožams suaugus.
Sapnų aiškinimas – Freudas teigė, kad sapnai yra „karališkasis kelias į pasąmonę“. Jis manė, kad sapnai atskleidžia nesąmoningus troškimus, vidinius konfliktus ir baimes, kuriuos galima analizuoti psichoanalitinės terapijos metu.
Gynybos mechanizmai – Freudas taip pat tyrinėjo, kaip „Ego“ naudoja gynybos mechanizmus (pvz., neigimą, perkėlimą, projekciją), kad apsaugotų individą nuo nepatogių emocijų ar minčių, apsaugotų nuo nerimo.

Freudo įtaka šiuolaikinei psichoterapijai

Nors daugelis Freudo teorijų šiandien yra peržiūrimos ir netgi ginčijamos, jo įtaka psichoterapijos vystymuisi yra neabejotina. Viena iš svarbiausių Freudo įžvalgų buvo idėja, kad pokalbis gali būti terapinis – gydomasis procesas. Tai tapo pagrindu įvairioms psichoterapijos formoms, tokioms kaip psichodinaminė psichoterapija ar net šiuolaikinė mindfulness praktika.

Freudo teorijos apie nesąmoningą protą taip pat paskatino kitų psichologų, tokių kaip C. G. Jungas, A. Adleris ir E. Eriksonas, darbus, kurie praplėtė ir tobulino psichoanalizės teoriją.

Kritika ir palikimas

Freudas visada buvo kontroversiška figūra psichologijos srityje. Jo teorijos, ypač susijusios su seksualumu, psichoseksualinėmis stadijomis ir „Edipo kompleksu“, buvo plačiai kritikuojamos dėl mokslinių įrodymų trūkumo ir perdėto dėmesio seksualumui. Nepaisant to, daugelis psichologų pripažįsta, kad Freudo darbai iškėlė esminius klausimus apie žmogaus psichiką ir paskatino naujus tyrimus.

Ką galima paskaityti?

Lietuvių kalba galima paskaityti šias Sigmundo Freudo knygas:

„Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ („Die Psychopathologie des Alltagslebens“) – knyga, kurioje Freudas analizuoja kasdienybėje vykstančius procesus, tokius kaip kalbos riktai ar užmaršumas, aiškindamas juos kaip nesąmoningų procesų išraiškas.

„Sapnų aiškinimas“ („Die Traumdeutung“) – vienas svarbiausių Freudo darbų, kuriame jis išsamiai nagrinėja sapnus ir jų ryšį su nesąmoningais troškimais bei paslėptomis mintimis.

„Totemas ir tabu“ („Totem und Tabu“) – šioje knygoje Freudas tyrinėja pirmykščių tautų psichologiją, nagrinėdamas totemizmą ir draudimus bei jų sąsajas su psichoanalize.

„Trys esė apie seksualumo teoriją“ („Drei Abhandlungen zur Sexualtheorie“) – šiame darbe Freudas plėtoja savo teoriją apie žmogaus seksualinio vystymosi stadijas, apimančias vaikystės seksualumą ir suaugusiojo elgesį.

Nerimastis kultūroje“ („Das Unbehagen in der Kultur“) – šioje knygoje Freudas analizuoja, kaip civilizacija veikia žmogaus psichiką ir sukelia nepasitenkinimą bei įtampą tarp individo ir visuomenės.

„Gedulas ir melancholija“ („Trauer und Melancholie“) – šioje esė Freudas lygina gedulą ir melancholiją, nagrinėdamas, kaip žmogaus psichika reaguoja į netektis. Jis teigia, kad gedulas yra natūralus netekties apdorojimo procesas, o melancholija gali būti kitokio pobūdžio būsena, susijusi su savęs nuvertinimu ir kaltės jausmu.

„Anapus malonumo principo“ („Jenseits des Lustprinzips“) – šioje knygoje Freudas išplėtoja savo idėją, kad žmogaus elgesį ne visada valdo malonumo siekimas. Jis įveda „mirties instinkto“ (Thanatos) koncepciją, kuri veikia kartu su gyvenimo instinktu (Eros). Ši teorija padeda paaiškinti destruktyvius ir pasikartojančius žmogaus elgesio modelius.

„Ego ir Id“ („Das Ich und das Es“) – vienas svarbiausių Freudo darbų, kuriame jis detaliau nagrinėja psichikos struktūrą. Jis aiškina, kaip veikia trys pagrindinės žmogaus psichikos dalys: Id (pagrindiniai instinktai), Ego (realistinis savęs suvokimas) ir Superego (moraliniai standartai). Šis darbas turi didelę reikšmę šiuolaikinei psichoterapijai ir asmenybės teorijai.

Taigi

Sigmundas Freudas yra neabejotinas psichoanalizės tėvas, kurio teorijos ir idėjos formavo šiuolaikinę psichoterapiją ir psichologiją. Nors jo teorijos šiuo metu yra transformavusios, išsiplėtotos, daug sudėtingesnės, Freudo indėlis į psichologijos sritį išlieka esminis. Jo sukurtos terapijos formos, tokios kaip pokalbių terapija, nesąmoningo proto analizė ir gynybos mechanizmų supratimas, vis dar naudojamos šiuolaikinėje praktikoje ir toliau vystomos.