Psichodinaminės psichoterapijos ištakos – psichoanalizėje. Visi esame girdėję Z. Freudo pavardę, tad jį galima vadinti psichodinaminės pasichoterapijos tėvu, žinoma, šiuolaikinė psichodinaminė psichoterapija yra labai nutolusi nuo pradinių Freudo idėjų, evoliucionavusi, bet pradžia buvo ten. Psichodinaminė psichoterapija remiasi psichoanalitine asmenybės samprata, vienas svarbiausių šios terapijos tikslų yra atskleisti pasąmonėje slypinčius konfliktus, troškimus ir norus, kurie gali turėti įtakos paciento elgesiui ir emocinei gerovei.
Kodėl ji vadinasi psichodinaminė psichoterapija?
Dažnai girdimas klausimas yra: kodėl ji vadinasi psichodinamine psichoterapija? Ši terapijos rūšis vadinama „psichodinamine“ dėl jos dėmesio vidinei psichikos dinamikai įvairiais aspektais, ji nuolat veikia mūsų mintis, jausmus ir elgesį. Žodis „dinamika“ čia nurodo nuolat vykstančius psichinius procesus, sąveikas ir konfliktus, kurie kyla tarp skirtingų psichikos dalių, tokių kaip sąmonė ir pasąmonė, vidiniai norai ir išoriniai apribojimai, troškimai ir baimės. Mūsų psichika yra gyva, besikeičianti, dinamiška.
Pagrindinė psichodinaminės teorijos idėja yra ta, kad žmogaus elgesys ir emocijos nėra atsitiktinės ar paviršinės – juos veikia giluminės, dažnai pasąmoninės jėgos, kurios nuolat „dinamiškai“ sąveikauja tarpusavyje. Šios dinamikos apima vidinius konfliktus tarp pasąmonėje slypinčių norų, troškimų ir visuomenės normų, moralinių įsitikinimų ar baimių.
Psichodinaminė psichoterapija – terminai
Dinamika šiame kontekste reiškia nuolatinę įtampą tarp skirtingų asmenybės dalių, kurios dažnai sukelia nerimą ar kitus emocinius simptomus. Ši dinamika gali apimti šiuos elementus:
- Pasąmonės konfliktai: Žmogaus viduje nuolat vyksta konfliktai tarp to, ką jis nori daryti (norai, troškimai) ir to, ką jis gali arba leidžia sau daryti (moralės, visuomenės normos, baimės). Šie konfliktai yra dinamiški, nes jie kinta ir veikia asmens emocinį gyvenimą bei elgesį.
- Ankstyvų santykių poveikis: Psichodinaminė psichoterapija taip pat pabrėžia vaikystėje išsivysčiusių santykių su reikšmingais žmonėmis dinamiką. Ankstyvi santykiai su tėvais, globėjais ar kitais svarbiais asmenimis formuoja šablonus, kurie veikia dabartinius santykius ir emocijas.
- Terapeutas ir pacientas: Terapijos metu dinamika atsiskleidžia per santykį tarp paciento ir terapeuto. Pacientas gali perkelti savo jausmus ar reakcijas iš ankstesnių santykių į terapeutą (perkėlimas), o terapeutas tai analizuoja, kad padėtų pacientui suprasti pasikartojančius elgesio modelius. Be to, psichoterapeuto ir paciento paties santykio dinamika taip pat yra labai svarbus gydantis veiksnys.
Taigi „psichodinaminė psichoterapija“ reiškia šią nuolatinę psichikos veikimo „dinamiką“, kurioje įvairūs vidiniai aspektai veikia vienas kitą, kurdami emocijas, mintis ir elgesį, kurį galima suprasti ir pakeisti terapijos metu.
Terapijos metu pacientas yra skatinamas laisvai asocijuoti, išreikšti savo mintis, jausmus, fantazijas, norus ir sapnus, gilinamasi į ankstyvas patirtis, santykius su reikšmingais žmonėmis, pasikartojančius elgesio šablonus. Terapeutas paprastai apie save nekalba, jis stengiasi būti kiek įmanoma neutralus, jis aktyviai klausosi, analizuoja, vyksta intensyvus darbas terapeuto viduje, apie kurį jis nebūtinai dalinasi. Terapeuto intervencijos paprastai turi vienokią ar kitokią prasmę, pavyzdžiui, jis gali būti pasyvus ir atidžiai klausytis tyloje, ir tai yra prasminga, arba klausti, gilintis, interpretuoti, teikti įžvalgas, susieti.
Terapijos metu siekiama sukurti saugų ir pasitikėjimą keliantį terapinį santykį, kuriame pacientas gali atvirai kalbėti apie savo jausmus, mintis ir patirtis. Santykis tarp paciento ir psichoterapeuto yra labai svarbus, terapijos metu jis nagrinėjamas, kyla įvairūs jausmai, apie tai kalbama, analizuojama, nes pats ryšys tarp paciento ir psichoterapeuto yra gal būt net svarbesnis gydomasis veiksnys nei intervencijos ar gydymo technikos.
Ir pabaigai – psichodinaminis psichoterapeutas daugelį metų mokosi subtilaus psichodinaminio (psichoanalitinio) mąstymo ir gydymo meno, tariasi su kolegomis, nuolat tobulėja. Kiekvienas žodis ar veiksmas terapijoje turi savo prasmę ir yra nukreiptas į paciento gerovę ir sveikimą. Terapeuto dalyvavimas gali būti aktyvus ar pasyvus, bet netgi jo tyla ir santūrumas turi gydomąją vertę. Svarbu tai, kas vyksta santykyje tarp terapeuto ir paciento, nes šis santykis atspindi gilumines emocijas ir vidinius konfliktus.
Psichodinaminėje terapijoje reikšmingi tampa visi aspektai – jausmai, prisiminimai, terapeuto interpretacijos ir netgi paciento nenoras ateiti į sesiją. Visa tai yra dalis vidinės dinamikos, kurią terapija padeda iškelti į paviršių ir įsisąmoninti. Būtent šios nuolatinės psichinės sąveikos analizavimas ir jų gydomasis poveikis sukuria psichodinaminės psichoterapijos esmę.
