Savigarba

Savigarba: įžvalgos iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama“.

Savigarba yra plačiai nagrinėjama tema. Alice Miller knyga „Gabaus vaiko drama“ (angl. The Drama of the Gifted Child) yra viena iš klasikinių psichologinės literatūros kūrinių, paliečiančių savigarbos, emocinės sveikatos ir asmenybės formavimosi temas. Miller, garsi šveicarų psichoanalitikė, savo knygoje pateikia įžvalgas apie tai, kaip vaikystės patirtys formuoja mūsų savęs vertinimą, pagarbos sau – savigarbos jausmą suaugus.

Istoriniai faktai apie knygos rašymą:

1. Alice Miller patirtis ir išsilavinimas – Alice Miller buvo šveicarų psichoanalitikė, gimusi Lenkijoje 1923 m. Jos darbas daugiausia buvo susijęs su vaikystės traumų poveikiu suaugusiųjų gyvenimui. Prieš rašydama knygą „Gabaus vaiko drama“, ji daugiau nei 20 metų dirbo psichoanalitinėje praktikoje, kur įgijo gilų supratimą apie vaikų emocinį gyvenimą.
2. Knygos parašymo motyvacija – Miller įkvėpė jos psichoanalitinė praktika, kurioje ji matė, kaip daug suaugusiųjų neigia savo tikruosius jausmus, kurie buvo suformuoti per vaikystės patirtis. Ji pastebėjo, kad ypač „gabūs“ vaikai – tie, kurie stengiasi įtikti savo tėvams ir patenkinti jų lūkesčius – dažnai augo jausdamiesi prislėgti ir nesugebantys atpažinti, kas jie yra.
3. Freudo teorijų atmetimas – rašydama knygą, Alice Miller kritiškai žvelgė į tradicinę Freudo psichoanalizę. Ji atmetė idėją, kad vaikų emociniai sunkumai turi būti aiškinami vien tik per instinktyvų seksualumą ar Edipo kompleksą. Vietoje to, Miller daugiausia dėmesio skyrė vaikystės patirtims, kai vaikai slopina savo tikruosius jausmus, kad atitiktų tėvų lūkesčius.
4. Knygos perrašymai ir pataisymai – „Gabaus vaiko drama“ turėjo kelias versijas, o Miller pati perrašė ir išleido pataisytas versijas. Antroji versija pasirodė 1981 m., kurioje ji dar labiau pabrėžė vaikystės traumų poveikį ir kaip jos gali turėti įtakos asmenybės vystymuisi suaugus.
5. Poveikis psichologijai – knyga turėjo didelį poveikį ne tik psichoterapijos specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Joje Miller teigia, kad daugelis suaugusiųjų kenčia nuo vaikystės traumų ir yra nesąmoningai įkalinti savo praeities išgyvenimų. Ji pabrėžė emocinio augimo ir tikrų jausmų pripažinimo svarbą kaip būdą išgyti nuo vaikystės žaizdų.

O dabar apie knygą, kurioje analizuojama ši svarbi tema – savigarba

Vaikystės patirčių įtaka savigarbai
Miller teigia, kad žmogaus savigarba pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Vaikai yra jautrūs tėvų ir aplinkos įtakai, o jų savęs suvokimas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip su jais elgiamasi, kaip jie priimami, kaip į juos reaguojama. Miller pabrėžia, kad dažnai „gabūs“ vaikai yra tie, kurie yra sumanūs, jautrūs ir intuityvūs, jie perima tėvų emocinius poreikius, stengdamiesi juos patenkinti, kartais net paaukodami savo tikruosius jausmus ir norus.

Tokie vaikai nuo mažens išmoksta atpažinti ir patenkinti kitų žmonių lūkesčius, todėl dažnai nepastebi savo pačių emocinių poreikių. Jie yra įpratę būti giriami ir vertinami už tai, ką daro, bet ne už tai, kas jie yra. Tai sukelia gilų vidinį konfliktą: išorėje atrodydami sėkmingi, viduje jie dažnai jaučiasi tušti ir neverti meilės.

Prieraišumo vaidmuo
Prieraišumo teorija taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Autorė pabrėžia, kad vaikai, kurių tėvai yra emociškai neprieinami ar patys sužeisti, patiria savigarbos problemų, nes jie neturi saugaus artimo emocinio ryšio patirties. Vaikui augant tokioje aplinkoje, jis nesijaučia priimamas ir vertinamas toks, koks yra, o nuolat stengiasi „užsitarnauti“ meilę.

Šis nuolatinis meilės siekis gali lemti jausmą ar išvadą, kad savo vertės jausmas priklauso nuo išorinių pasiekimų ar kitų žmonių pripažinimo. Dėl to žmogus dažnai tampa priklausomas nuo kitų nuomonės, o vidinis savo vertės vertintojas yra nepasiekiamas, gal būt jo apskritai nėra.

Neišgyventų emocijų svarba
Miller taip pat atkreipia dėmesį į neišgyventas ir neišreikštas emocijas, jausmus, kurie kaupiasi per daugelį metų. Tokie jausmai kaip pyktis, nusivylimas, liūdesys gali būti užslopinami ir pasireikšti tokiomis keistomis formomis kaip savikritika, savęs menkinimas ar žema savigarba suaugus. Miller mano, kad šių neišreikštų emocijų atpažinimas ir išgyvenimas yra esminė gydymo dalis.

Psichoterapija, pasak Miller, yra galingas įrankis, kuris padeda žmogui suprasti praeities įtaką dabartinėms emocijoms ir elgesiui. Tik per sąmoningą savo jausmų suvokimą ir jų išreiškimą žmogus gali atkurti autentišką savo vertės jausmą ir užsiauginti savigarbą.

Autentiškumo paieškos
Miller pabrėžia, kad sveika savigarba atsiranda tada, kai žmogus sugeba būti savimi ir kai nereikia nuolat stengtis prisitaikyti prie kitų lūkesčių. Ji skatina skaitytojus ieškoti savo tikrojo „aš“, atpažinti vaikystės traumas ir išlaisvinti save nuo praeities sužeidimų.

Miller ragina visus, ypač tuos, kurie patyrė emocinį apleistumą ar manipuliacijas vaikystėje, ieškoti būdų, kaip tapti savo pačių emocinių poreikių atstovais. Tai padeda ne tik atkurti savigarbą, bet ir kurti sveikesnius santykius su kitais.

Pabaigai
Alice Miller „Gabaus vaiko drama“ suteikia gilias, jautrias įžvalgas apie tai, kaip vaikystės patirtys formuoja savigarbą ir kaip svarbu išmokti priimti save tokį, koks esi. Miller kviečia kiekvieną suaugusį asmenį į savęs pažinimo kelionę, siekiant išlaisvinti vidinį vaiką nuo praeities sužeidimų ir atkurti autentišką, sveiką savigarbą. Ši knyga yra vertingas vadovas visiems, siekiantiems geresnio savęs supratimo ir emocinės gerovės.