Kodėl pirmieji mūsų gyvenimo metai, ankstyvosios vaikystės patirtys turi tokį stiprų poveikį tam, kokiais tampame? Kodėl tie, dažnai net neprisimenami, momentai gali nulemti visą mūsų vidinį pasaulį?

Atsakymas paprastas, bet nepaprastai svarbus: pirmieji penkeri gyvenimo metai sukuria emocinius ir psichologinius pamatus, kuriais remiamės visą likusį gyvenimą. Psichoterapeutai vieningai sutaria – būtent šis laikotarpis yra kritinis mūsų emociniam vystymuisi.

Kai gimstame, mūsų vidinis pasaulis yra tarsi tuščias puslapis – švarus, jautrus, pasiruošęs įsisavinti viską, kas aplinkui. Pradedame rašyti savo gyvenimo knygą. Ir ankstyvosios patirtys – pojūčiai, jausmai, aplinkos įspūdžiai – įspaudžia gilią žymę mūsų psichikoje ir pasąmonėje.

Viskas tampa svarbu:
– kas mus supa,
– kaip mus liečia,
– kaip į mus žiūri,
– kaip į mus reaguoja.

Per šias patirtis vaikas nesąmoningai užduoda sau klausimus:

Ar pasaulis saugus?

Ar žmonės šalia manęs geri?

Ar aš priimamas ir vertinamas?

Ar aš gražus, vertas dėmesio?

Jei atsakymai yra „taip“, tuomet vaikas ima vystytis su vidiniu saugumo jausmu. Jis jaučiasi ramus, vertingas, pasitiki pasauliu. Ir nors šių patirčių vėliau neatsimename sąmoningai, jos lieka mumyse per emocijas, per kūną, per gilų vidinį pojūtį. Taigi, vaikystės patirtys kloja pamatus tam, kokiais tapsime.

Vaikystės patirtys ir jų poveikis mūsų gyvenimui: poreikis būti matomam

Kiekvienas kūdikis gimsta su įgimtu poreikiu būti atspindėtam: kad jį matytų, juo būtų žavimasi. Tai vadinama pirminiu narcisizmu – sveiku, natūraliu poreikiu būti pastebėtam, suprastam, atspindėtam.

Kūdikiai nuolat ieško akių, kurios juos matytų. Jie verkia, šypsosi, stebi – ir laukia veido, kuris atsakys. Kai emocija atspindima, kūdikis jaučiasi priimtas. Jis pradeda suvokti: „aš esu“. Jei kūdikis nuolat jaučiasi matomas ir priimamas, formuojasi stiprus savęs jausmas. Ir šis savęs jausmas yra nepaprastai svarbus žmogaus gyvenime, jis yra tarsi pagrindas, ant kurio statoma asmenybė. Jausmas, kad aš esu. Ir šis jausmas formuojasi būtinai santykyje, ryšyje su kitu asmeniu, taip jau mes esame sutverti. Tam, kad pradėtume jausti save, mums būtinas kitas žmogus. O jei ne – lieka tuštuma, emocinis neaiškumas, nerimas.

Motinos vaidmuo – veidrodis sielai

Didžiausią reikšmę šiame etape turi mama – ar artimiausias globėjas. Jos (ar jo) gebėjimas jausti kūdikio emocijas ir tinkamai į jas reaguoti yra nepaprastai svarbus.

Gera, pakankamai jautri mama tampa emocinės realybės veidrodžiu: ji rodo vaikui, kad jo jausmai turi prasmę. Kai kūdikis verkia – ji jį nuramina. Kai jis juokiasi – atsiliepia. Taip formuojasi bazinis pasitikėjimas: mano vidinis pasaulis yra svarbus. Aš esu vertas dėmesio. Mano jausmai priimtini.

O jei to atspindžio trūksta?
O kas nutinka, kai kūdikis nepajunta emocinio atspindžio, kai jo jausmai ignoruojami arba neteisingai interpretuojami?

Vaikas ima jaustis tarsi nematomas. O iš šio nematomumo jausmo gali kilti:

vidinė tuštuma,

emocinis nesaugumas,

menka savivertė,

užslopintas pyktis,

sunkumai kuriant artimus santykius.

Kai vaikui trūksta pastovaus, jautraus emocinio ryšio, jis išmoksta prisitaikyti: nuolat ieškoti pritarimo, tapti per daug nesavarankišku, slopinti savo poreikius, vengti artumo. Tai – gynybos mechanizmai, padedantys išgyventi.

Tokie vaikai, augdami be emocinio atspindžio, dažnai formuoja narcizinius asmenybės bruožus. Tai nereiškia egoizmo, kaip dažnai manoma, tai reiškia gilų vidinį atsiskyrimą nuo tikrojo savęs. Vaikystės patirtys nulėmė, kad niekas neatspindėjo jų jausmų, jie taip ir neišmoko jausti, kas jie yra. Vietoje to – jie išmoko būti tais, kokių reikia kitiems. Jie tampa priklausomi nuo išorinio vertinimo, nuo kitų žmonių nuomonės, pritarimo, žvilgsnio. Tarsi sako: „Pasakyk man, kas aš esu, nes pats nežinau.“

Šie žmonės dažnai atrodo pasitikintys savimi, bet jų savivertė trapi. Jie gali labai daug pasiekti, tapti perfekcionistais, siekti pripažinimo – tačiau viduje jaustis tušti, nepakankami, nesaugūs. Jų vidinis „aš“ neturi tvirto pagrindo, nes nebuvo suformuotas per gyvą emocinį ryšį. Jie gali vengti intymumo, bijoti kritikos, lengvai įsižeisti, patirti emocinių krizių net dėl smulkmenų.

Suprasti – tai kelias į gijimą

Suprasti savo ankstyvąsias patirtis – tai tarsi atverti slaptą emocinį žemėlapį. Kodėl jaučiamės taip, kaip jaučiamės? Kodėl reaguojame taip, kaip reaguojame? Kodėl bijome, atsitraukiame, trokštame ar slepiamės?

Šis supratimas – tai pirmas žingsnis į gilesnį ryšį su savimi. Emocinis atspindėjimas, švelnus reagavimas, buvimas šalia – tai ne tik teorinės sąvokos. Tai pamatai, ant kurių statoma vidinė ramybė ir psichologinis saugumas. Ir visa tai žmogus patiria psichoterapijoje.